Krikščionybė viduramžiais
TERMINAI: anatema, christianizacija, Didžioji schizma, erezija, investitūra, katalikas, Kliuni reformos, misionierius, ortodoksas, patriarchas, popiežius, simonija, stačiatikis, teocentrizmas, teokratija, Vormso konkordatas
ASMENYS: Chlodvigas Didysis, Grigalius VII, Karolis Didysis, Mieško I, Otonas I, Vladimiras Sviatoslavičius
DATOS: 496 m., 756 m., 966 m., 988 m., 1054 m., 1122 m.
ASMENYS: Chlodvigas Didysis, Grigalius VII, Karolis Didysis, Mieško I, Otonas I, Vladimiras Sviatoslavičius
DATOS: 496 m., 756 m., 966 m., 988 m., 1054 m., 1122 m.
KRIKŠČIONYBĖS ATSIRADIMAS IR RAIDA IKI VIDURAMŽIŲ.
- I a. po Kr. pabaigoje nuo judėjų atsiskyrė mesianistinis Jėzaus Nazariečio pasekėjų judėjimas – Romos valdomoje Palestinoje susikūrė atskira monoteistinė krikščionių religinė bendruomenė.
- Dėl puikaus susisiekimo tarp Romos miestų, graikų kalbos įsigalėjimo valstybėje, aktyvios misionierių veiklos ir krikščionybės ideologinių bruožų, religija ėmė plisti po visą Romos imperiją.
- Krikščionys neaukojo pagonių dievams (nepripažino politeizmo), smerkė gladiatorių kovas, atsisakė garbinti imperatorius, o jų religinės apeigos dažnai būdavo klaidingai interpretuojamos. Dėl šių priežasčių iki IV a. pr. vyko Romos krikščionių persekiojimai, kuriuos pradėjo imperatorius Neronas.
- 313 m. Romos imperatorius Konstantinas Didysis išleido Milano (Tolerancijos) ediktą, kuriuo krikščionims buvo leista laisvai išpažinti savo tikėjimą. 392 m., valdant imperatoriui Teodosijui I, krikščionybė buvo paskelbta valstybine Romos imperijos religija.
KRIKŠČIONYBĖS PLITIMAS EUROPOJE VIDURAMŽIAIS. FRANKŲ CHRISTIANIZACIJA.
- Karaliaus Chlodvigo Didžiojo vadovaujami frankai 486 m. mūšyje prie Suasono užėmė Šiaurės Galiją (dab. Š. Prancūzija) ir įkūrė Frankų valstybę – pirmąją didelę valstybę. Frankai perėmė daugelį vietinių Galijos romėnų papročių, tarp jų – ir krikščionybę (496 m. apsikrikštijo).
- Frankai, turėdami stiprius valdovus, sugebėjo sukurti valstybę, kuri apėmė nemažą buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijos dalį. Ypač pasižymėjo Karolis Martelis, 732 m. prie Puatjė nugalėjęs arabus musulmonus ir sustabdęs jų veržimąsi į Vakarų Europą. Martelio sūnus, Italijoje sumušęs langobardų gentis, dalį jų žemių su Romos sritimi perdavė popiežiui – 756 m. čia susikūrė teokratinė Popiežiaus valstybė.
- Kitas Frankų karalius Karolis Didysis surengė daugiau kaip 50 karo žygių: užkariavo Šiaurės Rytų Ispaniją, saksus, Italijos šiaurinėse žemėse įsikūrusius ir grėsmę popiežiaus valstybei kėlusius langobardus. 800 m. popiežius jį karūnavo imperatoriumi, mat plečiantis valstybei, sklido ir krikščionybė. Netrukus ji tapo beveik visų Europos tautų vyraujančia religija.
KRIKŠČIONYBĖS PLITIMAS EUROPOJE VIDURAMŽIAIS. SLAVŲ CHRISTIANIZACIJA.
- 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos, arba Bizantijos, imperija išliko. Tai lėmė ją mažiaus palietęs Didysis tautų kraustymasis (IV – VII a. vykęs barbarų genčių veržimasis), mažiau paplitęs vergovinis ūkis, gausus valstiečių socialinis sluoksnis, stipri imperatoriaus valdžia, turtingos provincijos. Krikščionių bažnyčia, pavaldi šios valstybės imperatoriams, išsaugojo tikrąsias (ortodoksiškąsias) dogmas, kurias priėmė ir 988 m. Kijevo Rusią (IX a. įkurtą vikingų) apkrikštijęs kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius.
- Kitą slavų kraštą – Lenkiją, įkurtą X a. – 966 m. apkrikštijo jos pirmasis istorinis valdovas Mieško I, siekdamas išvengti konfrontacijos su Šventąja Romos imperija vakaruose.
KRIKŠČIONYBĖS SKILIMAS XI a..
- Suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų (395 m.), klostėsi nevienodos sąlygos vystytis krikščionybei – Romos popiežiaus nebevaržė imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus. VII a. pradėjo ryškėti ir teologiniai, organizaciniai, apeigų skirtumai: nevienodai aiškinta Šventoji Trejybė, apeigos atliekamos skirtingomis kalbomis (graikų ir lotynų). Romos ir Konstantinopolio interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje.
- Dėl šių priežasčių 1054 m. Krikščionių bažnyčia galutinai skilo (schizma) – susikūrė Katalikų ir Stačiatikių bažnyčios. Tai atsitiko tada, kai Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas, susipykę dėl įtakos Sicilijos saloje, vienas kitam paskelbė anatemas.
KRIKŠČIONYBĖ ŠVENTOJOJE ROMOS IMPERIJOJE. KLIUNI REFORMOS, VORMSO KONKORDATAS.
- Šventąją Romos imperiją 962 m. įkūrė Otonas I, Saksų dinastijos karalius, popiežiaus vainikuotas imperatoriumi. Imperija išaugo iš Rytų Frankų karalystės, kuri prieš padalijimą priklausė Karolio Didžiojo imperijai.
- Šventosios Romos imperijoje vyskupus skirdavo (turėjo investitūrą) imperatorius, vyravo simonija (bažnytinių pareigų pirkimas), tad daugelis dvasininkų buvo paveikti politinės valdžios, nesilaikė celibato, jų gyvenimas iš esmės nesiskyrė nuo pasauliečių.
- Dėl šių priežasčių X a. kilo Kliuni vienuolių pertvarkymo sąjūdis, su tikslu grąžinti Bažnyčiai laisvę, panaikinti dvasininkų pavaldumą pasauliečiams ir sugriežtinti vienuolynų vidaus drausmę. Iš pasauliečių buvo atimta galimybė skirti aukščiausio rango dvasininkus (pagal 1122 m. pasirašytą Vormso konkordatą bažnytinė investitūra perėjo į popiežiaus rankas), įvestas griežtas celibatas, o popiežiaus rinkimas patikėtas konklavai (kardinolų kolegijai) be pasauliečių dalyvavimo.
- Popiežius reformatas Grigalius VII galutinai įtvirtino teokratinę teoriją: bažnytinė valdžia paskelbta aukštesne už pasaulietinę, todėl kiekvienas pasaulietinis valdovas privalėjo paklusti popiežiui.
KATALIKŲ BAŽNYČIOS ĮTAKA.
- Europos kultūriniam gyvenimui: 1) Bažnyčios ir vienuolynai steigė ir išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas; 2) Vienuoliai skriptoriai, perrašinėdami senuosius raštus, išsaugojo didelę dalį senovės, antikos veikalų, sukūrė puikią žinių perdavimo sistemą; 3) Suklestėjo sakralinė architektūra, skulptūra, tapyba ir kitos meno rūšys; 3) Katalikybės dogmos ir teocentrizmas stabdė mokslo pažangą.
- Europos visuomenei (socialiniam gyvenimui): 1) Feodalinio susiskaldymo laikotarpiu vienijo visuomenę; 2) Dvasininkai steigė pirmąsias ligonines, slaugė raupsuotuosius, rūpinosi vargšais; 3) Vienuoliai ugdė amatus, įnešė naujovių į žemdirbystę; 4) Įkūrė inkviziciją: daug nekaltų žmonių buvo pasmerkti mirčiai.
- Europos politiniam gyvenimui: 1) Įtvirtinus teokratizmą, Bažnyčia tapo stipriausia politine galia Europoje; 2) Aktyviai kišosi į valstybių santykius, į Europos šalių vidaus reikalus; 3) Įkūrė ekonomiškai stiprią Popiežiaus valstybę.