Miestų savivalda (Magdeburgo teisės)
TERMINAI: baudžiauninkas, burmistras, duoklė, feodalas, lažas, Magdeburgo teisė, magistratas, natūrinis ūkis, rotušė.
DATOS: XI a., XII a., 1387 m.
DATOS: XI a., XII a., 1387 m.
VIDURAMŽIŲ MIESTŲ KŪRIMASIS
- Pirmieji viduramžių miestai ėmė steigtis XI a. Daugiausia kūrėsi prie pilių, bažnyčių, upių, uostų, tiltų, prekybos kelių sankryžų, turgaviečių. Tai skatino kultūros, amatų ir prekybos raidą (dėl vyraujančio natūrinio ūkio visa tai buvo silpnai išplėtota).
- Dažniausiai miesto gyventojais tapdavo valstiečiai baudžiauninkai, pabėgę nuo nepakeliamos darbų naštos kaime. Mieste išgyvenę metus, jie tapdavo laisvi.
MAGDEBURGO TEISĖ IR MIESTŲ SAVIVALDA
- Miestai kurdavosi žemėse, valdomose vietinio feodalo, todėl miestiečiai privalėjo mokėti jam duoklę ir eiti lažą. Dėl šios priežasties miestui buvo svarbu gauti savivaldą suteikiančią karaliaus ar žemvaldžio privilegiją – XII a. atsiradusią Magdeburgo teisę.
- Magdeburgo teisė pirmiausia paplito rytų Vokietijos miestuose, vėliau – Prūsijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Vilniuje įsigalėjo 1387 m., Lietuvoje įvedus krikščionybę.
- Ši teisė užtikrino miesto savivaldą, mokesčių ir teisinį imunitetą, t.y. nepriklausomybę nuo kitų feodalų, žemės nuosavybės teisę, amatų ir prekybos lengvatas. Taip pat nustatė miesto valdžios, mokesčių rinkimo teises, tvarkė teismą ir mokesčius, kontroliavo pirklių suvienijimus ir amatininkų cechus. Paprastas miestietis tuo ir skyrėsi nuo baudžiauninko, kad nepriklausė feodalo teismui.
- Miestų savivaldos organai (magistratas, meras (burmistras), teismas, iždas) turėjo savo rūmus – rotušę.