Lietuvos visuomenės kaitos XIII – XV a. išorinės priežastys
TERMINAI: (neįkelta)
ASMENYS: (neįkelta)
DATOS: (neįkelta)
ASMENYS: (neįkelta)
DATOS: (neįkelta)
KOVOS SU ORDINAIS: SAULĖS MŪŠIS
- 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į pagonių baltų žemes.
- Kalavijuočių ordino riteriams įsiveržus į Lietuvą, buvo nusiaubta plati teritorija ir pasiruošta žygiuoti atgal, tačiau kelią pastojo kunigaikščio Vykinto vadovaujami žemaičių kariai. Lengvai ginkluoti kalavijuočiai pabėgo, o sunkiai ginkluoti riteriai buvo išžudyti.
- Po mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo ir 1237 m. buvo įjungtas į Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną.
KOVOS SU ORDINAIS: DURBĖS MŪŠIS
- Po ordinų susijungimo 1237 m., buvo iškeltas tikslas sujungti abiejų jų valdas užgrobiant Žemaitiją. 1260 m. įvykusio mūšio metu žemaičiai kartu su iš Ordino kariuomenės persimetusiais kuršiais ir estais sutriuškino kryžiuočius. Ordino kariuomenės pralaimėjimą labiausiai lėmė jos dalių tarpusavio nesutarimai (1) ir tai, kad jungtinė kariuomenė neturėjo vieno vado (2).
- Po Durbės mūšio Mindaugas nutraukė su Livonijos ordinu sudarytą taiką (1), atsimetė nuo krikščionybės (2) ir prisijungė Žemaitiją (3). Iki XIII a. 8 deš. buvo sustabdytas Ordino veržimasis į rytus; tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei (4).
KOVOS SU ORDINAIS: ŽALGIRIO MŪŠIS
- 1398 m. sudaryta Salyno sutartimi Vytautas Ordinui pažadėjo Žemaitiją mainais į pagalbą grobiant rusų žemes. Tačiau 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi įforminęs savo didžiojo kunigaikščio statusą ir užsitikrinęs Lenkijos paramą, jis nutarė Žemaitiją susigrąžinti.
- 1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, sudegino kelias kryžiuočių pilis – už tai Ordinas ėmė keršyti antpuoliais į Kauną ir Gardiną.Negalėdamas susitelkti karui su Maskvos kunigaikštyste, Vytautas buvo priverstas pasirašyti Racionžo taikos sutartį, kuria Žemaitija buvo pripažinta Ordinui.
- 1409 m. žemaičiai vėl sukilo prieš Ordiną, o juos aktyviai parėmė Vytautas. Į konfliktą įsitraukė ir Lenkija. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti šioms dviem valstybėms karą: 1409 m. Ordino kariuomenė įžengė į Dobrynės žemę Lenkijoje, tačiau kariniai veiksmai baigėsi paliaubomis iki kitų metų vasaros.
- 1410 m. liepą LDK ir Lenkijos karalystės jungtinėms karinėms pajėgoms įžengus į Vokiečių ordino teritoriją, buvo pradėtas žygis į Marienburgą (Ordino sostinę). Ordino kariuomenei vadovavo didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas; sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas – Jogaila. Mūšyje dalyvavo ir LDK kariuomenės vadas Jogaila. Liepos 15 d. kautynės baigėsi Ordino kariuomenės pralaimėjimu. Didžiausią įtaką tam turėjo iš anksto Vytauto suplanuotas lietuvių atsitraukimo manevras, po kurio buvo smogta kryžiuočiams į užnugarį.
- Žalgirio mūšis turėjo didelę reikšmę: buvo sustabdytas 200 metų trukęs lietuvių tautos naikinimas (1), žlugo Vokiečių ordino galybė ir autoritetas (2), pasikeitė jėgų santykis: po mūšio Lenkija ir LDK buvo pripažintos didžiosiomis Europos valstybėmis (3), buvo užkirstas Ordino veržimasis į Rytus (4).
- 1411 m. po Žalgirio mūšio buvo sudaryta Torunės taika. Pagal ją, Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos mirties pripažįstama LDK (1), už išpirką Ordinui grąžinamos sąjungininkų užimtos pilys (2), Ordinas privalo sumokėti kontribuciją (3).
KUNIGAIKŠČIŲ UŽSIENIO POLITIKA IR LDK TERITORIJOS PLĖTIMASIS
Gediminas (1316 – 1341 m.)
Algirdas (1345 – 1377 m.) ir Kęstutis (1345 – 1382 m.)
Jogaila (1377 – 1401 m.)
Vytautas (1401 – 1429 m.)
- Po Mindaugo mirties (1263 m.) Lietuvą valdė Treniota, Vaišelga, Švarnas, Traidenis, Daumantas. XIII a. pab. šalį pradėjo valdyti Gediminaičių dinastija.
Gediminas (1316 – 1341 m.)
- Valdant Gediminui ėmė kurtis didvalstybė (LDK). Valstybės teritoriją Gediminas plėtė diplomatiniais būdais(1), ginklu (2) ir savo vaikų vedybomis (3). Svarbiausios kunigaikščio užsienio politikos kryptys: kova su kryžiuočiais (1) ir LDK plėtra į Rytus (kovos su Aukso orda bei tuometine jos sąjungininke – Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste) (2).
- 1323 – 1324 m. Gediminas rašė laiškus popiežiui, Hanzos sąjungos miestams, Saksonijos dominikonams ir pranciškonams. Jais kunigaikštis siekė dviejų tikslų: pritraukti į Lietuvą pirklių, amatininkų, intelegentiją (1) ir informuoti Vakarų Europos krikščionis apie grobikiškus kryžiuočių kėslus. Viename iš 1323 m. parašytų laiškų pirmą kartą paminėjo Vilniaus vardą (šis paminėjimas laikomas miesto įkūrimo data). Į Vilnių Gediminas sostinę perkėlė iš Trakų.
- DK sienas ir įtakos sferos ribas Gediminas nukėlė toli į rytus bei pietus. Jam valdant prie LDK buvo prijungti Vitebskas (1320 m.) ir Voluinė (1340 m.), į vasalinę priklausomybę pateko Pskovas (~1320 m.), Černigovas (~1323 m.), Severėnų Naugardas (~1323 m.), Smolenskas (~1325 m.), Kijevas (iki 1330 m.), Perejaslavlis (iki 1330 m.). LDK plotas Gedimino laikais padidėjo maždaug trečdaliu.
- Svarbus Gedimino diplomatinis laimėjimas – su Ordinu sudarytos 4 metų paliaubos (joms pasibaigus buvo apgulta Pilėnų pilis).
Algirdas (1345 – 1377 m.) ir Kęstutis (1345 – 1382 m.)
- 1341 m. po Gedimino mirties sostas atiteko Jaunučiui, bet jį 1344 m. nuvertė broliai Algirdas ir Kęstutis (dėl Ordino keliamo pavojaus).
- Algirdas ir Kęstutis valdydami Lietuvą teikė vienas kitam pagalbą. Rytuose Algirdas tęsė Gedimino politiką: užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Smolenską (~1346 m.), Brianską-Černigovą (~1357 m.), Severėnų Naugardą (~1357 m.), Kijevą (1363 m., po pergalingo lietuvių mūšio su totoriais prie Mėlynųjų Vandenų) – Perejaslavlį (~1363 m.), Podolę (~1363 m.).
- Kęstutis sėkmingai vadovavo LDK vakarinių sienų gynybai, ne kartą vedė LDK kariuomenę į Vokiečių ordino valdomą Prūsiją. Nuolat rėmė su Lenkija dėl Voluinės kovojusį brolį Liubartą. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų, pvz., Strėvos mūšyje (1348 m.), prie Kauno pilies (1362 m.).
- Po Algirdo mirties Kęstutis pripažino didžiuoju kunigaikščiu Algirdo sūnų Jogailą, kurį savo įpėdiniu pasirinko pats valdovas.
Jogaila (1377 – 1401 m.)
- 1380 m. Jogaila slapta nuo Kęstučio pasirašė Dovydiškių sutartį dėl savo žemių apsaugos ir įsipareigojo neremti Kęstučio kovose su Ordinu. Tarp kunigaikščių kilo ginkluotas konfliktas: Kęstutis Jogailą suėmė ir pašalino iš valdžios, tačiau Jogaila išsilaisvino ir suėmė dėdę. Kalėjime Kęstutis mirė.
- Jogaila svarstė galimybę vesti Maskvos kunigaikščio dukterį ir priimti stačiatikybę, tačiau 1384 m. atsirado nauja alternatyva – Jogaila gavo pasiūlymą vesti Lenkijos sosto įpėdinę Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Prieš vedybas 1385 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis, sujungianti LDK su Lenkiją. Šios sutarties pagrindu 1387 m. buvo pakrikštyta Lietuva.
- Jogailai buvus Lenkijos karaliumi valdžią Lietuvoje jam pamažu teko perduoti Vytautui, nors savo vietininku jis buvo paskyręs ir brolį Skirgailą. Nepaisydamas Lenkijos bajorijos, Astravo sutartimi pusbroliui Vytautui grąžino Trakų kunigaikštystę ir pavedė iki gyvos galvos valdyti LDK.
Vytautas (1401 – 1429 m.)
- Kovodamas su Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382 – 1384 ir 1389 – 1392 m. bėgo pas kryžiuočius (Ordinui nepatiko, kad Lietuvos sąjunga su Lenkija sustiprino jos karinę galią), tačiau abu kartus juos išdavė ir grįžo į Lietuvą, pasiekęs susitarimų su Jogaila: 1384 m. atgavo dalį tėvonijos, o pagal 1392 m. sudarytą Astravo sutartį – Trakus bei teisę valdyti LDK kaip Jogailos vietininkas.
- Nors ir būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas vykdė savarankišką LDK politiką (apskritai esminis Vytauto siekis buvo LDK savarankiškumas). 1398 m. sudaryta Salyno sutartimi Vytautas Ordinui pažadėjo Žemaitiją mainais į pagalbą grobiant rusų žemes (1399 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš Aukso ordą. Mūšyje prie Vorsklos LDK pajėgos buvo sumuštos). Tačiau 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi įforminęs savo didžiojo kunigaikščio statusą ir užsitikrinęs Lenkijos paramą, jis nutarė Žemaitiją susigrąžinti.
- 1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, sudegino kelias kryžiuočių pilis – už tai Ordinas ėmė keršyti antpuoliais į Kauną ir Gardiną. 1404 m. su Ordinu buvo sudarytos paliaubos ir pasirašyta Racionžo sutartis. Vytautas pasinaudojo šia sutartimi veikti rytuose ir 1404 m. užėmė Smolenską, o 1406 – 1408 m. kovojo su Maskva dėl Pskovo ir Naugardo žemių.
- 1409 m. žemaičiai vėl sukilo prieš Ordiną, o juos aktyviai parėmė Vytautas. Konfliktas baigėsi 1410 m. kilusiu Žalgirio mūšiu. Ordinas pralaimėjo. 1411 m. buvo sudaryta Melno taika.
- 1413 m. kilus dar vieno karo su kryžiuočiais grėsmei buvo pasirašyta Horodlės taika, kuria susitarta dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykių. Sutartimi patvirtintas Lietuvos valstybės savarankiškumas.