Feodalizmas
TERMINAI: alodas, baudžiaunininkas, beneficija, feodalas, feodaliniai laiptai (feodalinė hierarchija), feodalinis susiskaldymas, feodalizmas, feodas (lenas), hierarchija, komendacija,
natūrinis ūkis, prekariumas, senjoras, vasalas.
ASMENYS: Karolis Didysis
DATOS: IX-XI a.
ASMENYS: Karolis Didysis
DATOS: IX-XI a.
FEODALIZMO RAIDA
- Viduramžiais Vakarų ir Vidurio Europoje įsivyravę santykiai ir jais pagrįsta visuomeninė santvarka vadinama feodalizmu. Feodalizmas Europoje prasidėjo VIII a., o galutinai įsigalėjo IX–XI a.
- Feodalizmo pradžia siejama su Frankų valstybe: Karolingų laikais (VIII–X a.) žemės (iš pradžių nepaveldimų beneficijų, vėliau (Karolio Didžiojo laikais) – paveldimų feodų, arba lenų) dovanojimas buvo atlyginimas už karo tarnybą. Asmuo, gavęs leną iš karaliaus, buvo vadinamas vasalu. Bet kokio dydžio feodą turintis žemvaldys pavadintas feodalu.
- Karaliaus vasalai dažnai gaudavo didelių lenų, todėl dalį žemių perduodavo ir savo vasalams – taip įsitvirtino vasaliniai santykiai (vasaliteras) tarp žemvaldžių. Ilgainiui visi stambieji žemvaldžiai imti vadinti senjorais, o žemės gavę nuo jų priklausomi smulkesni feodalai – vasalais.
- Vasaliniai santykiai buvo hierarchiniai, t.y. juos sudarė pakopos, apėmusios žemvaldžius nuo karaliaus iki riterio (žemiausio privilegijuotos klasės).
- Iš karaliaus stambieji feodalai gaudavo imuniteto raštų, atleidžiančių jų valdas nuo prievolių, suteikiančių jiems teisę savo feodo teritorijoje rinkti mokesčius, vykdyti administracines ir teismo funkcijas. Šios teisės stiprino žemvaldžių galią ir nepriklausomybę, silpnino centralizuotą valdžią: valstybės suskilo į daugybę praktiškai suverenių feodalinių valdų (įvyko feodalinis susiskaldymas).
- Puikus feodalinio susiskaldymo pavyzdys – Frankų imperija, po Karolio Didžiojo mirties (IX a.) suskilusi į tris regionus: Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos.
BAUDŽIAVOS RAIDA
- Ankstyvųjų viduramžių laikai buvo neramūs, dažnai vyko karai, Europa išgyveno prekybos nuosmukį. Karaliai nepajėgė apginti valstiečių, tad šie pagalbos kreipdavosi į iškilusį feodalų sluoksnį.
- Valstiečiai už didikų ar turtingesnių kaimynų paramą pasirašydavo prekariumą, kuriuo atsisakydavo teisių į savo alodą (privačią žemės valdą) – tokiu būdu valstiečiai išlaikydavo žemę, bet ji jau nebebuvo jų nuosavybė. Už žemę jie turėjo atlikti prievoles senjorui (feodalui) – mokėti duoklę, eiti lažą.
- Dar labiau nusigyvenę valstiečiai atsiduodavo visiškai didikų globai: pasirašydavo komendaciją, kuria atsisakydavo teisių į savo asmeninę laisvę, taip tapdami baudžiauninkais, arba servais. Baudžiaunininkai be savo pono leidimo negalėjo niekur keltis, privalėjo atlikti prievoles, dvarininkas turėjo teisę juos teisti. Iki XI a. diduma valstiečių tapo baudžiauninkais; jų padėtis pradėjo kisti tik po Kryžiaus žygių.
PAGRINDINIAI FEODALIZMO BRUOŽAI
- Imunitetinės teisės.
- Vasaliniai ryšiai.
- Valstiečių įbaudžiavinimas.
- Stambios feodalinės žemėvaldos susidarymas. Žemė – svarbiausia gamybos priemonė (priklauso feodalams).
- Natūrinis ūkis.
- Feodalinis susiskaldymas.