Vakarų Europos luominė visuomenė
TERMINAI: bajoras, baudžiauninkas,
biurgeris, cechas, duoklė, feodaliniai
laiptai (feodalinė hierarchija), gildija, lažas, luomas, natūrinis ūkis, riteris, trečiasis luomas
ASMENYS: Karolis Didysis
DATOS: X–XI a.
ASMENYS: Karolis Didysis
DATOS: X–XI a.
VAKARŲ EUROPOS LUOMINĖ VISUOMENĖ
- Feodalinėje viduramžių visuomenėje iškilo du privilegijuoti luomai (didelės socialinės grupės, turinčios prigimtines teises ir pareigas) – dvasininkija bei bajorija – ir žemesnis, neprivilegijuotas trečiasis luomas, kuriam priklausė valstiečiai.
- Nuo X a. pradėjus irti natūriniam ūkiui (amatams skiriantis nuo žemės ūkio), pradėjo gausėti miestiečių; jie taip pat buvo priskirti trečiajam, privilegijų neturinčiam, luomui.
PRIVILEGIJUOTIEJI LUOMAI: DVASININKIJA IR BAJORAI
- Bajorijai priklausė hercogai, grafai ir bežemiai riteriai (feodaliniai laiptai). Tai buvo aukščiausias viduramžių luomas, turėjęs daugiausiai teisių ir tik karinę pareigą. Nuo turimos žemės dydžio priklausė jų įtaka ir reikšmė; įgavę imunitetines teises tapo vietinės politinės galios centrais (išskyrus gausiausią riterių sluoksnį, kuriai majorato teisė neleido paveldėti žemių).
- Dvasininkijos luomas turėjo didžiausias imuniteto teises kitų luomų atžvilgiu. Tai buvo uždara, nuo pasauliečių turėjusi atsiriboti žmonių grupė, skirtingai nuo bajorų, nepaveldinti savo teisių ir pareigų (galiojo celibatas). Iki simonijos panaikinimo dvasininkais tapdavo įtakingi ir pasiturintys pasauliečiai.
NEPRIVILEGIJUOTASIS LUOMAS: VALSTIEČIAI IR MIESTIEČIAI
- Absoliuti dauguma trečiajam sluoksniui priklausančių valstiečių buvo baudžiauninkai, tad privalėjo eiti lažą ir mokėti duoklę senjorams (feodalams – bajorijai). Dažniausiai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste ir amatais; vyraujant natūriniam ūkiui aprūpindavo dvarą maisto produktais. Praktiškai beteisiai: visiškai priklausė nuo savo pono valios.
- XI a. atsiradus daugiau miestų, pradėjo formuotis miestelėnų (biurgerių) klasė, kurią sudarė nuo savo pono pabėgę valstiečiai. Daugiausia vertėsi amatais ir prekyba. Pirkliai jungėsi į gildijas – pirklių sąjungas, amatininkai – į cechus. Viduramžių cechai mažino amatininkų konkurenciją, skatino siekti darbo ir gaminių kokybės. Amatams atsiskyrus nuo žemės ūkio (X–XI a.), miesto amatininkai tobulino darbo įrankius, meistriškumą. Miestiečiai neturėjo jokių privilegijų: mokėjo mokesčius, išlaikė bajorijos ir dvasininkijos luomus, t.y. priklausė trečiajam luomui.