1918 – 1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovos
TERMINAI: (neįkelta)
ASMENYS: (neįkelta)
DATOS: (neįkelta)
ASMENYS: (neįkelta)
DATOS: (neįkelta)
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS
- Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16 d. pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, šalis buvo paskelbta nepriklausoma. Lapkričio 11 d. sudaryta nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Augustino Voldemaro.
- Lietuvos nepriklausomybei ėmė priešintis bolševikai, bermontininkai ir lenkai. Atskuriačios Lietuvos valstybės 1919 – 1920 m. kovos su jais vadinamos Lietuvos nepriklausomybės kovomis.
KOVOS SU SOVIETŲ RUSIJOS RAUDONĄJA ARMIJA
- Po 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašytų Kompjeno paliaubų, Vokietijos armija, palikdama daug karinio turto, traukėsi iš okupuotų teritorijų. Paskui vokiečius slinko Raudonoji armija.
- Bolševikams įžengus į Lietuvą, 1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtas įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo. Ši data laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo data.
- Pirmos kautynės su Raudonąja armija įvyko 1919 m. vasario mėn. ties Kėdainiais (žuvo pirmasis savanoris P. Lukšys) ir Alytumi (žuvo pirmasis lietuvių karininkas A. Juozapavičius).
- Siekdama sustabdyti komunizmo veržimąsi į Vakarus, Vokietija (Veimaro Respublika) lietuviams suteikė karinę pagalbą. Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį stojo ir Lietuvos kariuomenė. Paskutiniame mūšyje ties Zarasais (1919 m.) bolševikų pajėgos buvo sumuštos.
KOVOS SU BERMONTININKAIS
- Bermontininkais buvo vadinami kariniai daliniai, sudaryti iš rusų bei vokiečių karo belaisvių ir baltagvardiečių. Pagrindinis jų tikslas buvo ginti Vakarų Europą nuo besiartinančių bolševikų.
- Didžiuma bermontininkų nepalankiai žiūrėjo į nepriklausomas Baltijos valstybes, kai kurie siekė nedalomos Rusijos atkūrimo. Iš pradžių veikę tik Latvijos teritorijoje, 1919 m. liepą jie pradėjo puolimą Lietuvos kryptimi. Iki lapkričio mėnesio bermontininkai užėmė visą Šiaurės Lietuvą.
- Nepaisant to, lietuviai negalėjo imtis griežtų priemonių, kadangi armija oficialiai kovėsi su raudonarmiečiais. Lietuvos valdžios atstovams pasiskundus sąjungininkams, bermontininkams buvo liepta grįžti. Įsakymui pakluso tik dalis.
- Toliau siautėjusiems bermontininkams 1919 m. lapkričio mėnesį pasipriešino Lietuvos kariuomenė. Nuo visiško sutriuškinimo mūšyje prie Radviliškio juos išgelbėjo įsikišusi Tautų Sąjunga, pareikalavusi sustabdyti kautynes ir leisti bermontininkams pasitraukti į Rytprūsius.
KOVOS SU LENKAIS. VILNIAUS UŽĖMIMAS
- 1919 m. balandžio 19 d., puldama Raudonąją armiją, Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Tačiau lenkai neapsiribojo kova prieš bolševikus ir ėmė veržtis gilyn į Lietuvą. Prasidėjo susirėmimai su lietuviais, kuriuos pavyko sustabdyti tik įsikišus sąjungininkams. Tarp konfliktuojančių šalių buvo nustatyta demarkacijos linija.
- 1920 m. balandžio 25 d. Lenkija vėl pradėjo puolimą prieš Sovietų Rusiją, tačiau bolševikams pradėjus kontrpuolimą, frontas ėmė slinkti į Vakarus. Raudonoji armija užėmė Vilnių ir jį 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi perleido Lietuvai, kurią ketino užimti sumušusi Lenkiją.
- Prie Varšuvos lenkai sustabdė bolševikus ir frontas ėmė judėti atgal. Vejant Raudonają armiją, lenkai priartėjo prie lietuvių teritorijos. Prasidėjo susirėmimai, kuriuos užbaigė 1920 m. liepos 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis. Pagal ją, dalis Vilniaus krašto buvo pripažinta Lietuvai.
- Nepaisant to, link Vilniaus pajudėjo generolo L. Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomenė. L. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio pritarimu, nors buvo vaizduojama, esą generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės.
- Lenkų puolimas 1920 m. spalio mėn. buvo sustabdytas prie Širvintų ir Giedraičių; kovas nutraukė Tautų Sąjunga, pripažinusi Vilniaus kraštą lenkams. Rytų Lietuvą (su Vilniumi) užėmęs L. Želigovskis paskelbė apie naujos valstybės – Vidurio Lietuvos – įkūrimą. „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį.